_
Grįžau namo ir dar kartą susitikau su tavim atsiminimuose. Sėdėjau ant lovos, tiesia nugara, tarsi sunkėjantis ir glembantis pavargęs kūnas būtų galėjęs juos atimti. Šešėliai tamsiam kambary jau gyveno savo gyvenimą, kurdami mažytę teatro sceną. Lėtai ir kruopščiai ruošdamiesi keistis, mainytis, jungtis, jie laukė savo pasirodymo, pamiršę, kad, atėjus rytui, niekas jo neprisimins… Mintyse perbraukiau ranka tau per plaukus. Per antakio kontūrą. Pirštai iš lėto rinko tavo buvimo įrodymus. Tu nusišypsojai.
Buvai jaunesnis už mane. Tave žavėjo mano drąsa ir neslepiamas moteriškumas. Mane žavėjo tavo žavėjimasis. Pasiklysdavai tūkstančiuose labirintų, bandydamas mane išnarplioti. Gulėdavai šalia, pirštais kurdamas maždaug vieno kubinio metro stebuklingą visatą virš mudviejų galvų. Brėždamas nematomas linijas ore. Žadėdamas man (bet iš tikro – sau) pasaulį, kuriame aš jau buvau… Aš atsisukdavau ir žvilgsniu tave pabučiuodavau. Niekas iki tavęs man nebuvo kūręs ištisos visatos, net jei jos talpa – tik vieno kubinio metro…
Vos prieš valandą su tavimi atsisveikinau. „Iki sekančio!” – pasakiau, pati tuo nelabai tikėdama. Netikėti priežasčių beveik nebuvo, tikėti – buvo dar mažiau.
Vis dar jutau lėtai besikilnojančią tavo krūtinę po savo pirštais… Kvėpavimą, kaitinantį mano kaklo odą. Nirau į šiltas lūpas… Jaučiau delnus, kylančius šlaunimis aukštyn, ir nekantrų liežuvį, besiskverbiantį į drėgną plyšelį. Mintyse dar kartą užkėliau koją tau ant peties, leisdama plyšeliui geriau apglėbti. Tuomet pamaniau, kad galėčiau pabaigti tiesiog taip – stovėdama siauram koridoriuj, panardinusi pirštus į tavo plaukus. O dabar sėdžiu ir svarstau apie žodžio „pabaigti” reikšmę keistuose gyvenimo vingiuose. Dviejų kūnų intymumas tą vakarą sprogo, negailestingai ištaškydamas dar nespėjusius susiformuoti klausimus.
Braukdama nuo veido šviesią susitaršiusią sruogą ir stebėdama nuogus šešėlius ant nutilusios sienos, aš vis dar jaučiau tą sprogimą, išlikusį tavo kvapu mano plaukuose.