_
Tavo aviečių spalvos lūpos, lyg vasarą tarp pirštų lašantis raudonas jų skonis… Užsimerkiau ir liežuvio galiuku braukiau tą spalvą, tą saldumą. Nors net ištiesus ranką nebūčiau galėjusi tavęs paliesti. Mažytės raukšlių vėduoklės akių kampučiuose brėžė negilius takelius kaskart, kai tai pastebėdavai, o baltų dantų eilė lyg prabangūs vartai laikė užrakintą juoką. Labai saikingai dalinai jį aplinkai, tarsi viliodama patį gyvenimą.
Tamsūs, ilgi plaukai vijosi ritmą, bandydami pasiekti melodiją apglėbusius tavo klubus. Lyg šilkinės gijos geidulingai be atvangos glostė tavo pečius ir apvalias krūtis, paslėptas po juoda, vos perregima palaidine.
Kas tu? Muzika? Švelniais plonais siūlais susiūta, įgavusi formą… Įsiliejusi čia, tarp žmonių. Šokančių, mylinčių, laukiančių, tirpstančių tamsoj ir vėl atsirandančių šviesoj. Besimainančių, judančių, besiliečiančių, atsitraukiančių, išeinančių, sugrįžtančių, besiglamonėjančių. Ar neišnyksi, jei tave paliesiu?
Trumpi ritmingi šviesos mirksniai klojo kelią pirštams tave pasiekti. Keli natomis surikiuoti žingsniai į priekį, ir sukaitęs tavo liemuo prisiglaudė prie nekantraujančių mano delnų.
Girdėjau tik savo kvėpavimą. Kylantį krūtine ir užliejantį ausis. Susiliejantį su savaitgalį godžiai vartojančia jaunų žmonių minia, jų rankomis, kūnais, troškimais. Kvėpavimą, pro pravirą burną siurbiantį tavo kaklo liaunumą, menčių iškilumus ir hipnotizuojančią trajektoriją link stangrių spenelių, tarytum kliūtį bandančių įveikti juodą medžiagą.
Rankos slydo žemyn. Pilnais tavęs delnais jungiau mūsų kūnus į vieną banguojantį ritmą. Troškau, kad žmonės aplink mus išnyktų. Kad nematytų, kaip pirštais ieškau kelio link mažo kauburėlio po tavo kelnaitėmis. Kad nepastebėtų, kaip liežuviu seku tavo judesį vos juntamai salstelėjusiais, pirštų galiukais ką tik ištyrinėtais keliais.
O jei jie matytų, jei neišnyktų, jei liktų stebėti… Kad lauktų, norėtų, geistų…
Kol muziką pertrauks gilus, griausmingas išsiveržimas nuščiuvusioj, tik mudviejų salėj.