_

Mano šviesi plaukų sruoga nuslydo nuoga krūtimi. Stebėjau, kaip ji atskiria mane nuo sekundės prieš. Kaip lėtai čiuoždama balta oda dalina laiką. 

Speneliai, lyg rausvos rodyklės, pūpsojo apšviesti pavasariškos saulės, besibraunančios pro nedidelį miegamojo langą. Nuo jo mane skyrė nedidelis lengvas žingsnis, kurio visai nenorėjau žengti. Nenorėjau užtraukti sunkių užuolaidų ir paslėpti savo nuogumo. Nenorėjau grįžti laiku į naktį, į aptingusį kūną. Sėdėjau ant lovos krašto ir leidau kūnui įgauti saldžiai aštrią formą. Grakščiu lanku išlinkusi nugara, pravira burna, su kiekvienu įkvėpimu godžiai traukianti į save naują dieną, plačiai praskėstos kojos - pavasaris ėjo iš proto nuo tokio vaizdo per langą, švelniai rytmečio vėju belsdamas į stiklą. 

Po savimi jutau drėkstančią medvilnę, aplink save – nykstančią erdvę. Norėjau tavęs. Tave nuo manęs skyrė tik nuogas stiklas ir kažkiek sekundžių. O gal – kažkiek kilometrų. (Nors visai tikėtina – kažkiek pavasarių ar net gyvenimų.) Užsimerkiau ir leidau tau švelniai įslysti. Tvirtai raumenimis apglėbiau per visą ilgį. Rijau kietumą į save, leisdama trumpam išeiti, tada – vėl sugrįžti. Rijau visas sekundes, metų laikus, pasaulius. 

Nenorėjau atsimerkti. Nenorėjau tavęs prarasti.