_

– Kuo tu vardu? – paklausei.
– Dar nežinau, – atsakiau.

Lietus plovė visus įmanomus vardus mano galvoje. Viską, kuo galėjau tapti, sugėrė smėlis jau prieš geras penkiolika minučių. Viskas, kuo tapau, dar neturėjo raidžių. 

Kokie septyni žingsniai. Toks atstumas skyrė du kūnus, po lietaus permerktais rūbais. Atėjusius čia nežinia ko susirinkti, nežinia ką atrasti. Jūra vis bandė priartėti, pasisveikinti, paklausti… 

Tūkstančius metų jūra matė tą patį, tad buvo pripratusi prie pasimetusių sielų. Bet jai vis vien kartais pasidarydavo smalsu. O šiandien dar ir nuobodžiavo. Ir – tik niekam nesakykit – jautėsi truputį vieniša… Iš ryto, vėjo pažadinta, pasijuto tokia graži, tokia galinga, ypatinga… Vėjas tą rytą išties negailėjo pagyrų. (Ryto vėjai kartais esti saldžialiežuviai.) Bet jūra jau nebebuvo tokia jauna, todėl jai greit pabodo tušti pataikūniški žodžiai. 

Ech… Kaip ji norėtų nors krašteliu prisiliesti prie tų basų kojų krante… Dar truputėlį… Dar šiek tiek… Jei tik geriau įsisiūbuotų…

Stovėjau nejudėdama. Žiūrėjau į tą galybę ir klausiau savęs klausimų, atsakymai į kuriuos rodėsi kažkur toli horizonte. Sunkūs rūbai ėmė slėgti labiau nei neatsakyti klausimai. Sagstydamasi sagas jutau pašiurpusią odą. Šaltais pirštais liečiausi prie savo pačios esybės, įvilktos į baltą, jautrų apdarą. Rankos slydo klubais, pamažu juos apnuogindamos. Jūra geidė išlaisvinto kūno. Kūnas geidė jūros. 

Po kelių akimirkų vanduo jau kando į nuogas pėdas pirma šalta gėla. Krūtinė prisipildė gyvybės. Tokios, kuri atsiranda iš pykčio, kai kažkas tau įkanda. Kai skauda. Kai lauki atsiprašymo. Bet jis neateina. Kai išmoksti nebelaukti. Ir plaukti tolyn.

Stebėjau neišvengiamai artėjantį saulėlydį. Bangos supo atsipalaidavusį kūną. Nenorėjau būti niekur kitur. Vėsus lašas tekėjo antakio linija. Sūruma pamažu pasklido ant lūpų. Jutau ją liežuvio galiuku.

– Kuo tu vardu? –  dar kartą paklausei.

Nusišypsojau. Vardai, ko gero, niekada nebuvo mano stiprybė. Aš norėjau būti viskuo. Ištiesei ranką ir paglostei mano veidą. Daugiau nieko neklausei. Nes ir nebereikėjo. Prisiglaudžiau. Jutau sūrumą ir ant tavo lūpų. Šaltus lašus, besibraunančius tarp mūsų. Rankas, spaudžiančias mano kūną artyn taip, kad vanduo turėjo ieškoti aplinkkelių. Jaučiau šiltą iškvepiamą orą ant savo kaklo. Delną ant geidulingos krūties, ieškančios prieglobsčio tavo burnoje. Tvinkčiojimą – mano ir tavo. Jūra aimanavo. Liesdama tarp mano kojų tokią pačią sūrią kaip ji pati aistrą. 

Jūra buvo laiminga.