_

Dviračio ratai lyg siūlų kamuolį suvijo keliuką. Tą patį, kuriuo važiavau jau ne kartą. Bet jis vis likdavo. Pažvelgdavau atgal, viena ranka nubraukdavau šviesius saulėtus plaukus nuo suplukusios kaktos – o jis ten, niekur nedingęs. Būdavo – ratai pagaudavo žvyrą, lapus, šapus, smėlį, bet niekada nebuvo pagavę ir pradanginę ištiso keliuko. Kartais ima ir nutinka keisčiausi dalykai.

Važiavau pirmyn, rusva oda ir žvilgančiu sūriu prakaitu puoštomis kojomis nenuilsdamai mindama kažkur link horizonto. Skruostai degė. Praviros lūpos, tarsi tunelio pradžia, gaudė vakarėjančią šviesą ir paaugliškai nerimastingą vėją. 

Kažkuriuo momentu (o gal jokių momentų tokiomis dienomis net nebūna ir mes juos išsigalvojame) mano pėdos, kaip ir dviračio ratai, įsisupo į vėsų upės vandenį. Atsargiai paguldžiau ratus, tvarkingai sujungtus ir saugomus rėmo. Įsistebeilijau į juodą, gražų kaip visi vasaros šapai ir keliukai, padangų raštą. „Mat kaip…” – nejučia ištariau.

Bridau į vandenį, leisdama baltai medvilninei suknelei sugerti į save visą upės gaivumą. Sunkstanti medžiaga glamonėjo odą.

Neilgai trukus jau yriausi link kranto. Su kiekvienu kojos mostu, rankos judesiu vis labiau bučiuojama gamtos. Pėdomis pajutusi šaltą žemę, apgaubtą medžių šešėliu, leidau suknelei nuslysti. 

Vienas po kito visi plaukuose likę lašai skubėjo susigerti atgal į žemę. Bėgo per kaklą, varvėjo nuo sustangrėjusių spenelių, telkėsi bamboje, o neišlaikę tuoj pat riedėjo šlaunimis žemyn. Nieko tuo metu mano pasaulyje daugiau nebuvo. Tik lašai ir aš. Kapt. Kapt.

Bet pasaulis taip neveikia. Jei esi tu, vadinasi, yra ir kiti. Ir galbūt – kažkur visai šalia. 

Už kelių atodūsiais matuojamų metrų Jis tyrinėjo Ją. Ji tyrinėjo Jį ir metrus aplink Juos. Jis lietėsi prie Jos nuogų krūtų. Ji išsirietė. Jos kojos apsivijo Jo kaklą. Ji rijo Jį savo geiduliu. Jis rijo Ją nepasotinama burna. Ji pastebėjo Mane. Išsirietė labiau. Jos garsas parijo tylą.

Kaip norėčiau dar kartą ten sugrįžti. Bet negaliu. Nes ratai prarijo keliuką.