_

Niekas
Niekada
Nesakė
Kad taip bus.

Taip kaip yra. Kasdien. Kaip buvo vakar ir bus rytoj. Ir poryt bus panašiai. O gal – visai kitaip. Priešingai. Ir tu būsi nežinojus, kad taip įmanoma. 

Pilis, nulipdyta iš debesų, plaukė priešais akis. Su visais drakonais ir princesėmis iš paskos. Drėgna paklotė po nugara priminė, kad plaukti kartu negaliu.

O šventas malonume!.. Kaip gera jausti tavo delnus, slenkančius po saulės įkaitinta palaidine. Vėsinantį oro gūsį, ką tik nusikabarojusį nuo medžių šakų, ir šiurpinantį odą. Kaip gera nekantrauti. Laukti, kol prisiliesi prie spenelių. Pūpsančių, standžių, pasiruošusių. Tylus, kartais išsprūstantis čiulpimo garsas, sumišęs su lapų šnarėjimu, įsiterpia tarp visų „kodėl?”. Nes aš nežinau, kodėl. Galbūt niekas nežino. Ir – galbūt – nereikia.

Šlapias pėdsakas leidžiasi kūnu žemyn. Liežuvis braunasi į mane. Atkakliai, nenuilstamai. Bet švelniai. Aukštyn ir žemyn. Greičiau. Ir vėl lėtai. Ieškant gražiausio vaizdo, ragaujant tekančius syvus. 

Taip norėčiau, kad niekada nepabaigtumėm…