Ko gero – trumpiausias
Įkvėpk.
Iškvėpk.
Bijo visi.
Skaityti daugiau
_
Dviračio ratai lyg siūlų kamuolį suvijo keliuką. Tą patį, kuriuo važiavau jau ne kartą. Bet jis vis likdavo. Pažvelgdavau atgal, viena ranka nubraukdavau šviesius saulėtus plaukus nuo suplukusios kaktos – o jis ten, niekur nedingęs. Būdavo – ratai pagaudavo žvyrą, lapus, šapus, smėlį, bet niekada nebuvo pagavę ir pradanginę ištiso keliuko. Kartais
_
Balti nėriniai laikė apglėbę pavasariškai nusiteikusias krūtis – norinčias ištrūkt, pabučiuot vėją, sugauti pirmąją šilumą. Į blakstienas prikrito saulės spindulių (nors jie jautėsi lyg žvaigždės). Nuo šitokio pasaulio gerumo, skriejančio mažais gabalėliais į mane, vokai apsunko. Tolumoj žaidė garsai. Tie, kurie buvo, ir tie, kuriuos tik įtariau esant. „Kartais negirdėti vis
_
Niekas Niekada Nesakė Kad taip bus. Taip kaip yra. Kasdien. Kaip buvo vakar ir bus rytoj. Ir poryt bus panašiai. O gal – visai kitaip. Priešingai. Ir tu būsi nežinojus, kad taip įmanoma. Pilis, nulipdyta iš debesų, plaukė priešais akis. Su visais drakonais ir princesėmis iš paskos. Drėgna paklotė po nugara
_
– Kuo tu vardu? – paklausei. – Dar nežinau, – atsakiau. Lietus plovė visus įmanomus vardus mano galvoje. Viską, kuo galėjau tapti, sugėrė smėlis jau prieš geras penkiolika minučių. Viskas, kuo tapau, dar neturėjo raidžių. Kokie septyni žingsniai. Toks atstumas skyrė du kūnus, po lietaus permerktais rūbais. Atėjusius čia nežinia ko susirinkti, nežinia ką