_
Balti nėriniai laikė apglėbę pavasariškai nusiteikusias krūtis – norinčias ištrūkt, pabučiuot vėją, sugauti pirmąją šilumą. Į blakstienas prikrito saulės spindulių (nors jie jautėsi lyg žvaigždės). Nuo šitokio pasaulio gerumo, skriejančio mažais gabalėliais į mane, vokai apsunko. Tolumoj žaidė garsai. Tie, kurie buvo, ir tie, kuriuos tik įtariau esant. „Kartais negirdėti vis tiek reiškia girdėti”, – pamaniau.
Sekiau pirštais šilumą ant savo kūno. Braukiau nuo ausies žemyn, tada link smakro. Staigus posūkis ir vėl lėtai žemyn. (Jei labai norėčiau, galėčiau teigti, jog visi kaklo iškilimai ir įdubimai formuoja subtilią rodyklę.) Tyliai, beveik paslapčia, sugavau vėjo gūsį šiek tiek virš bambos. Galbūt jis norėjo įsitaisyti ten ir likti?
Dešimt pirštų galiukų ieškojo savo vietos ant nuogos odos. Penki iš jų slydo po balta nėriniuota medžiaga. Saulė nenuilstamai stebėjo besiraitantį vienos sielos pavidalą. Garsas, ką tik buvęs giliai manyje, kažkur kitoje bambos pusėje, išsirito gaivališka banga pro praviras raudonas lūpas.
Basos pėdos tolo viena nuo kitos, tarsi siekdamos šimto aštuoniasdešimt laipsnių tobulumo. Slidi drėgmė apgaubė pirštus. Saulė truputį susigėdo, ėmė švelniai rausti ir slėptis po pirmu pasitaikiusiu debesim. Atkutęs vėjas vėsino kaistantį kūną.
Ar saulė pavydėjo vėjui? Ar norėjo liestis taip pat, kaip lietėsi jis – nuo vyšnių spalva lakuotų kojų nagų šliuožti šlaunimi iki pat šlapios godžios ertmės, traukiančios į save vis giliau ir giliau? Ar norėjo, kad?..
Ech… Kai kitą kartą saulė sugrįš, ji būtinai liks stebėti iki galo.