Ar tu vakar buvai tu? Kuo būsi rytoj?
Ar mano kūnas vakar yra mano kūnas šiandien?
Ar tai mano kūnas?
Kas yra „mano”?
Ar kas nors girdi šituos klausimus?
Ar jie kam nors rūpi?
Ar aš kažkam rūpiu?
Ką reiškia „rūpėti”?
Ar šito per daug?
O gal kito per mažai?
Kiek metrų iki anos viršūnės?
Kiek centimetrų iki širdies?
Nuo kur?
Iki krūties?
Iki bučinio?
Kiek sekundžių?
Kiek minčių?
Kokių?
Leistinų?
Teisingų?
Laisvų?
Per daug?
Per mažai?
Kodėl?..
Dviračio ratai lyg siūlų kamuolį suvijo keliuką. Tą patį, kuriuo važiavau jau ne kartą. Bet jis vis likdavo. Pažvelgdavau atgal, viena ranka nubraukdavau šviesius saulėtus plaukus nuo suplukusios kaktos – o jis ten, niekur nedingęs. Būdavo – ratai pagaudavo žvyrą, lapus, šapus, smėlį, bet niekada nebuvo pagavę ir pradanginę ištiso keliuko. Kartais
Įkvėpk. Iškvėpk. Bijo visi.
Balti nėriniai laikė apglėbę pavasariškai nusiteikusias krūtis – norinčias ištrūkt, pabučiuot vėją, sugauti pirmąją šilumą. Į blakstienas prikrito saulės spindulių (nors jie jautėsi lyg žvaigždės). Nuo šitokio pasaulio gerumo, skriejančio mažais gabalėliais į mane, vokai apsunko. Tolumoj žaidė garsai. Tie, kurie buvo, ir tie, kuriuos tik įtariau esant. „Kartais negirdėti vis
Niekas Niekada Nesakė Kad taip bus. Taip kaip yra. Kasdien. Kaip buvo vakar ir bus rytoj. Ir poryt bus panašiai. O gal – visai kitaip. Priešingai. Ir tu būsi nežinojus, kad taip įmanoma. Pilis, nulipdyta iš debesų, plaukė priešais akis. Su visais drakonais ir princesėmis iš paskos. Drėgna paklotė po nugara
